Apsilankę Jono ir Inijos namuose plačiau sužinojome apie Romuvą, tačiau Ramuva mums, kol kas, liko paslaptinga ir mažai pažįstama. Kartą pajutę pasakojimo iš pirmų lūpų skonį, nutarėme, kad apie Ramuvą taip pat norime neperskaityti, o išgirsti…

Dar prieš gerą mėnesį su Danguole buvome pas mūsų lietuvių kalbos mokytoją Gražiną Mališauskienę, ji pažadėjo prireikus mums padėti ir atsakyti į visus mums rūpimus klausimus, todėl dabar atsiminę pažadą nusprendėme juo pasinaudoti.

Lygiai po savaitės, pradėtą sekmadienio tradiciją pratęsėme šeštadienį. Pasakojimas apie kraštotyrines ekspedicijas, Ramuvos veiklą, VU skambančias dainas, kai gęstą šviesos, pirmąją ekspediciją su Jonu Trinkūnu, žmonių pasakojimus ir atsivėrimus labai įtraukė. Pasirodo, kad svarbiausia būdavo peržengti pasakojančių žmonių namų slekstį, jei tai padaryti pavykdavo galėdavai tikėtis, kad išgirsi daugybę pasakojimų, dainų, o jei pasisekdavo net ir užkalbėjimų. Mus nuoširdžiai stebino ir dabar neblėstantys ryšiai tarp buvusių Ramuviškių. Pasirodo Ramuvai jau nebeveikiant ir dabar liepos 6 – ąją, buvę draugai keliauja po Lietuvą, o pavasarį pradėjus žydėti vyšnioms, švenčiama vyšnių žydėjimo dieną…

Jau važiuojant namo Danguolė tarstelėjo, kad būtinai nusipirks diktofoną, nes tokių pasakojimų ir susitikimų vertė neįkainojama ir jie būtinai turėtų būti įrašyti.

Džiaugiamės, kad mokytojai mus moko, ne tik savo dėstomo dalyko mokykloje, bet net prabėgus penkeriems ir daugiau metų po mokyklos baigimo, jie sugeba mokyti mus gyvenimo. Pavyzdys, tikrumas ir nuoširdumas mus uždegė – liepos 6 – ąją ir mes išvažiavome į savaitės kelionę po Aukštaitiją, tikimės, jog tai taps kiekvienos mūsų vasaros tradicija.

AČIŪ!

Categories: Naujienos

Leave a Reply