Susitikimas su Saulute Irena Špakauskiene.

”Semme” komandos nariai vieną spalio sekmadienį susiruošė vykti į Rumšiškes. Žinia, kad šiame muziejuje po atviru dangumi, galima pamatyti visus keturis Lietuvos regionus: Dzūkų, Aukštaičių, Žemaičių ir Suvalkų trobas, susipažinti su įvairiausiais daiktais, kurių daugelio paskirtį mes suprantame tik perskaitę paaiškinimą, užsukti į senovinį miestelį su savo parduotuvėlėmis, knygynu, bažnyčia…

1375002_426486300786477_1460314236_nTačiau šį kartą norime pasakoti ne apie didingą muziejų, Lietuvos regionus ar puikiai sutvarkytas senąsias sodybas, jas apžiūrėti planavome, tačiau tam tiesiog neužteko laiko. Svarbiausias mūsų tikslas buvo aplankyti muziejuje dirbančią Ireną Saulutę Špakauskienę. Ši, nepaprastai optimistiška, pilna energijos ir šviesumo moteris jau beveik 20 metų dirba Rumšiškėse. Prižiūri ir puoselėja, atokiau nuo kitų pastatų, pastatytą Jurtą.

Pirmą kartą pamačius Jurtą gali nesuprasti, koks tai statinėlis, ji panaši į iškilusį kalną, nuklotą žemėmis, sąmanomis, durpėmis, kad tai vieta į kurią galima įeiti byloja tik durys ir kyšantis kaminėlis. Tokiuose susiręstuose nameliuose – Jurtose, lietuviai gyveno prie Laptevų jūros.

Vos tik mus pamačiusi Saulutė nušvinta, greitu žingsniu prieina prie mūsų ir labai greitai pasineria į atsiminimus. Ji buvusi tremtinė, kartu su mama ir broliu atskirta nuo tėčio ir 1941 metų birželio 14 dieną ištremta iš Lietuvos. Užėję į jurtos viduje matome dailius rastus, mažus langelius, krosnelę, kaminą. Saulutė iš karto mus perspėja “Tik negalvokite, kad taip ir būdavo, tikrai ne”. Tikrojoje Jurtoje grindis keisdavo ledas – amžinas ledas, Saulutės jurtos langai jos pačios buvo padaryti iš ledo, Jurtoje beveik visada laikydavosi minusinė temperatūra, o krosnelė – didelė prabanga, ji tremtinių buvo pasigaminta iš didelės skardinės bačkos, kurią išmetė jūra, kaminas sudurstytas iš išmetamų konservų skardinių. Čia Saul1381904_426492940785813_1762963017_nutė irgi patikslina “Konservų mes nevalgydavome, už 10 ar 12 valandų darbą šaltyje kiekvienas gaudavome po 300 gramų duonos, konservus valgydavo tik tremtinių prižiūrėtojai”.

Netoli Jurtos stovi vagonas, dabar jame vaikų piešiniai, nuotraukos, eksponatai. Tačiau stovėdami viduje negalime pamiršti, kad būtent tokie vagonai 1941 metais pajudėjo iš Lietuvos, jie buvo pilni Lietuvos mokytojų, karininkų, inteligentų, vaikų, senų žmonių…Visi jie, taip kaip stovi buvo išvaryti iš savo namų ir vežami į nebūtį…

1380559_426485907453183_327475262_nNors Saulutė pasakoja apie labai liūdnus ir nesuvokiamus dalykus: mirtį, nežmoniškumą, stingdantį šaltį, neturėjimą net būtiniausių dalykų, negali nejusti iš jos sklindančios šilumos ir meilės. Ko gero, kiekvienas tyliai pagalvojome ar mes sugebėtumėme šitaip mylėti pasaulį, gyvenimą bei kitus žmones, jei būtumėme patyręs tiek skausmo. Ko gero, to reikėtų paklausti kiekvieno ir kiekvienam sau atsakyti į šį klausimą sąžiningai be kaukių ir vaidmainystės. O Saulutė būtent tokia, net ir pasakodama apie žmones, kurie jau dabar apsilankę Jurtoje ar vagone pasisavina nuotraukas, piešinius, eksponatus ji nekalba su pykčiu…tik palinguoja galva, šypteli ir taria “Gal žmogui labai reikėjo, gal turėdamas tą daiktelį jis pats laimingesnis?” ir čia nėra jokios ironijos, tik šviesus tikėjimas, o gal tikrai?

Prieš kelerius metus apie Saulutę ir kitus tremtinius buvo sukurtas filmas “Ledo vaikai”. Jame Saulutė teigia, kad labai norėtų, jog kiekvienas Lietuvis išgirstų, kas vyko tremties metais, o ji pasistengs šią gyvą istorijos pamoką papasakoti kuo daugiau žmonių…

Mes sugebėjome, išgirsti, suprasti ir apmąstyti…Ačiū.

 

 

Semme komanda.

 

 

 

Categories: Uncategorized

Leave a Reply